raiškus

ráiškus, -i adj. (3), (1) DŽ, (1) Jn, raiškùs, -ì (4) NdŽ 1. N, [K], ArchII397, LL21 aiškus, ryškus: Tavo raštas labai raiškus Kp. Raiški jo kalba: ko galėjai nesuprasti? Kp. Visur raiškus, nors ir lengvučiukas, ritmingumas B.Sruog. Pavakario varsos tylios, švelnios, neraiškios rš. Nevaiskus, neraiškus SD179.

ráišku n., raiškù NdŽ: Žinoma yra, raišku, aišku SD74. Ant sunykusio Petrienės veido raišku buvo pasibaisėjimas LzP. Raišku yra tai kiekvienam bibliją šventą skaitančiam SPII209. Raišku tai ir iž anų žodžių Piloto SPII220-221. ráiškiai adv. [K], DŽ: Pernai raiškiau mačiau P.Aviž. Tautosakos evoliucijoje galime suvokti tam tikrus laikotarpius, kurie raiškiau, negu kiti, nudažė atitinkamu atspalviu pačius tautosakos faktus B.Sruog. Čia girdi ráiškiai, ką tur veikt tas, kuris artimą pažeidė DP296. Raiškiai … Ezechieliep kalba SPI118. ║ matomas, akivaizdus: Kuris neklausys bažnyčios, tegul esti tau kaip pagonas ir raiškus nusidėjėjas SPI255. Nuog ráiškių o regimų nuodėmių … liuosi buvo DP293.

ráiškiai adv.: Kaip ráiškiai nuodžiojo [Magdalena], teip raiškaus gailėjimo daryt norėjo DP479.

2. LL291 vaizdingas, ekspresyvus: Ráiškus žodis DŽ. Nuo pat lopšio būsimasis poetas girdėjo raiškią kalbą rš. Muzikinė kalba, kaip ir literatūrinė, turi būti raiški ir prasminga rš. Raiškusis skaitymas rš. Raiškùs yra žodis, gyvai įteigiąs savo reikšmę FT. | Akis perkeičia tai į saldžias, tai į perdėm perveriančias, labai raiškias V.Kudir.

ráiškiai adv.: Ráiškiai pasakyta DŽ.